Šiandienos egzistenciniai apmąstymai ir šūsnis eilėrasčių ꕥ

Labas, esu kažkokiam baisiam pasimetime.

Nesuprantu ar žinau kas yra meilė. Nesuprantu ar nemeluoju sau dėl to, kad esu laiminga ten, kur esu. Nesuprantu. Atrodo tiek daug meluojam sau kasdienybėj, kad tavo default’as pasidaro toleravimas elgesio, kurio tu net netoleruotum.

Gal čia tiesiog pradirbus visą dieną aptarnavimo srity tokios mintys iškyla, kai nuolatos kitiem patarnauji, nors mieliau eitum miegot, bet dabar suprantu kodėl pasirinkau dainuotojos profesiją. I need to be present. I need to be present with my soul and with those around me. Mano sielą žaloja mechaniškas darbas ir sukinėjimasis ir lankstymasis žmonėms, kuriems nieko nejaučiu ir jie man nieko nejaučia. Gal ir galėtume viens kitam ką nors jaust, bet kai vieni ar kiti tiesiog skuba lekia, atstumia greit, kad tik nebereiktų dealint/nebereiktų užimti vietos/ko nors prašyt ar būt paprašytam, tai tas ryšys nesusikuria. Esu dideliam pasimetime. Truputį nesuprantu ką su tuo daryti. O gal tiesiog man labai reikia miego.

Aš tiesiog jaučiu, kad kapitalizmas mane labai žaloja. Kai kasdien esu tokiam skubėjime, anksčiau ar vėliau ateina klausimas - kam man viso to reikia? Kodėl negalima gyventi tiesiog ramiai? Kur nors prie jūros, mm? Ar tai įmanoma?

Man rods, užaugus šeimoje, kur mano abu tėvai nuolatos dirbo ir nuolatos buvo persidirbę, aš nelabai galiu priimti tai, jog lėtas gyvenimas yra normalus ir įmanomas. Aš tiesiog neturiu kito default’o. Tas pats su meile - susimąsčiau, tai ar aš suprantu ką reiškia mylėt? I’m not sure if ta meilė, kurią aš gavau yra tikrai tai, kas yra meilė. I am so confused, bet gal man tiesiog reikia miego. Turiu omeny, ar aš nemaišau meilės su noru turėti kompaniją, noru būt mylimai, bet ne nuoširdžiu noru paskirti savo meilę kitam. Man rods, turiu ir tokį norą, bet kas paaiškins ar tai tiesa? Ko gero, tai mano pačios pareiga tik, bet kaip tada žinot, kad aš visgi kažką sumaišiau?

O dabar keletas eilėraščių/tekstų, kuriuos atrinkau…