Radau savo santykius su vienu biču knygoje. Štai kaip juos aprašyčiau pati...
Wow, kas galėjo pagalvoti, kad mano svajonė būti aprašytai knygoje išsipildys dar nesulaukus 30-ties… Nors, tiesą sakant, ne visai taip, kaip tikėjausi + šiek tiek Godo naujienų
Oiii, mano mieli! Dievas pokštininkas kaip visad. Einu į kavinukę, su lėtai mažėjančiu to-do list’u, bet jaučiu, kad laikas aprašyti šitą netikėtą (nors labai lauktą) įvykį. Na kaip lauktą… Svajojau kada nors būti aprašyta knygoje, kaip visos tos legendinės personos, kuriomis augdama žavėjausi. Bet ką gi – svajok atsargiai, kaip sakant. Kitą syk paprašysiu kiek mielesnės apybraižos…
Anyway, ateinu į kavinukę, o ten – bičas skaito būtent TĄ knygą… Apie tai – jau netrukus. O dabar – ačiū Jums, kad prenumeruojat, kad mūsų vis daugėja. Tikrai yra kuo pasidžiaugti!
Vasario gale išėjau iš darbo, nes jaučiau, kad kovą kažkas ypatingo laukia, ir, giiirl, I’m busy. Ir kai sakau busy, tai reiškia ne tik darbus, bet ir tai, kad į savo busy schedule, įtraukiu klausymąsi svajingos itališkos muzikos bei valgymą aukščiausios klasės tiramisu.
Tuo pačiu metu pasakiau sau: GANA – aukos sindromui, persidirbimui ir netenkinančiam gyvenimui. Paprašiau Dievo daugiau kelionių, meno rezidencijų, ryšių ir žmonių bendruomenės, kuriems galėčiau padėti, ir ką… Jau turiu bilietus į Italiją, pakvietimą savanoriauti Prancūzijoje ir suplanuotą rezidenciją seniai išsvajotuose Kintuose. Nuostabu! 🌿✨
Tie, kas norėtų sužinoti, kas mane įkvėpė pasakyti šį galingą žodį GANA, rekomenduoju perklausyti šį pokalbį su Kaitlin O’Toole.
Kovas jau į pabaigą, o jau turėjau nuostabų koncertą Estradoje, gavau pakvietimą sudalyvauti LRT OPUS Susidūrimai laidoje ir dar vienoje apie kurią labai greit sužinosite… Labiausiai džiaugiuosi, kad išpildžiau savo seną svajonę ir pradėjau savo YouTube kanalą – Kūrėjos Kelias . Jame jau pasidalinau beveik 10-čia video!
Sukūriau jį, nes norėjau unfiltered turinio apie kūrėjos gyvenimą, su kokiais iššūkiais ji susiduria. Norėjau Jus įkvėpt, paskatinti nepasiduoti ir priversti pasijust pamatytais, ypač tuos, kurie išgyvena panašius dalykus. Tuo pačiu, šiuo video blog’u norėjau ir save paskatinti neiškrypti iš savo plano ir turėti su kuo atsiskaityti, kad jį vykdau. Turiu omeny nepersidirbimą, keliones, kūrybines rezidencijas ir pan.
Nors kol kas mano kanalas dar nespindi peržiūrų skaičiais ar amazing editing skills, sulaukiau neįtikėtinai šiltų žinučių. Jūs rašote, kaip šie video atspindi Jūsų patirtis ir suteikia jėgų veikti. Viena mergina papasakojo, kad pasižiūrėjus mano video, sugebėjo išlipti iš ligos patalo, nusimaudyti ir eiti sau palaimingai gerti saulės spindulių. Tai buvo ženklas, kad dalintis verta – patirtimi, patarimais ir savo energija. Kad tik macytų, kaip sakant. 🪄
Taip pat, kai jau atrodė, kad albumo Perkūnija vinilinės plokštelės likimas pakibo ant plauko, atsirado nuostabus žmogus, vardu Rolandas, su savo leidykla Juoda Banga ir pasisiūlė padėti. Greitu metu paleisiu jos gimimui užtikrinti crowdfunding’ą, prie kurio labai kviesiu prisidėti. Every penny counts!
Tuo pačiu paminėsiu, pradėjau vesti 1 : 1 konsultacijas, kur kartu peržvelgsime Tavo kūrybinį kelią ir padėsime įveikti kūrybinius blokus. Dažniausiai dirbu su muzikantais, bet esu atvira ir kitoms sritims.
Jei jauti, kad tai Tau – parašyk žinutę!
Beje, savo sekėjams taikau 15 % nuolaidą. ✨
Po eurovizinės transliacijos einant namo, mano draugė prasitarė, kad bičas, su kuriuo kažkada susitikinėjau, parašė knygą apie merginas, su kuriomis susipažino per pasimatymų programėles. Ji taip pat užsiminė, kad viena iš knygos herojų priminė mane.
Na ką. Esu Palangoje. Užsuku į knygyną – vienintelį, kurį čia žinau – ir štai ji. Knyga. Su nepretenzingiausiu viršeliu pasaulyje. Atsiverčiu. Sklaidau puslapius, kol randu vieną kitą nuotrupą, ir mane pagauna jausmas, kad šie epizodai – man pažįstami.
Wow, koks atsitiktinumas patekti į romaną. Ne taip įsivaizdavau savo pirmąjį literatūrinį debiutą, bet ok. Visata išgirdo mano norą – kaip ir norą su juo susipažinti.
Įspėjimas: suprantu, kad tekstas buvo autofikcinis ir daug detalių neatitinka realybės, bet man norėtųs atpasakoti viską taip, kaip aš pajutau.
Buvau ko gero antram akadės kurse, kai pirmą kartą pamačiau jo vardą parodos kataloge. „Įdomu koks jis žmogus“, – pamaniau.
Persikelkime į 2020-uosius, kovido laikus. Atsimenu, kaip sėdžiu terapeuto kėdėje (iki tol matėmės tik online) ir pasakojau jam kaip noriu vėl ką nors įsimylėti. Tam, nusprendžiau, pasitelksiu Tinderį.
Jau pirmą vakarą susimatch’inau su juo ir pasiskyrėm pasimatymą.
Susitinkame po mano darbo kavinukėje. Jis paima mane neišvaizdžia, bet praktiška pilka Toyota ir veža į parką, pilną jo kūrinių. Sutarėme, kad būtų įdomu juos pamatyti man pirmą kartą gyvai. Nieko pernelyg narcisistiško.
Kalbėtis buvo smagu. Jis man pasirodė žavingas, gal tik kiek užsispyręs be reikalo. Vaikštome po niūrų Lazdynų ar tai kokį kitą rajoną iš raidės Š. Dangus užsirūstina, mes paklystame, bet galiausiai surandame mašiną.
Neatsimenu kodėl, bet nusprendėme važiuoti kebabų. Ko gero, buvau praalkusi. Taip jau būna, kai pasimatymai man kelia nerimą – tada noriu jį užkimšti maistu. Sėdint mašinoje nusprendžiau su juo sumesti laižiaką, bet jis nelabai pafeelino. Nu ok, galvoju. Gal nelemta mums būti kartu.
Reikia suprasti, kad man buvo apie 25-eri, o jis – už mane kokiais 4–6 metais vyresnis.
Kitą kartą neplanuotai susitikome Vėjuose. Jis spyriojosi, bet, atrodo, norėjo prieiti. Nežinau. Gal tik man pataikavo. Bet aš buvau tokia žavinga, kad mane nusineša į kampą ir jau TADA jau tikrai metam laižiaką. Jis mane palydi namo, bet kartu nemiegam. Sakau jam eiti namo.
Tokio amžiaus dažnai atsidurdavau situacijose kur aš beveik neturėdavau kantrybės preliudijoms su vyrais ir iš kart žiūrėdavau, ar jie pafeelins mano impulsyvius užmanymus ir paskui jau žiūrėdavau toliau ką su tuo daryti. Bent jau šį kartą. Bet nors pirmas kartas buvo nelabai koks, mes susitikome dar ir dar kartą.
Atsimenu, kaip jis gulėjo ant mano kilimo, kol jam grojau pianinu Debussy ir Ateina Jaunas Mėnulis. Kokia skalsi, trapi ir jaudinanti nežinomybė supo mus tą vasarą. Jis atsidusęs švelniu balsu dalinosi kaip jam gražu. Šypsojo savo pusine šypsena, o paskui nusinešė mane į lovą ir mes mylėjomės.
Atsimenu kaip awkward’iškai žiūrėjo man tiesiai į akis šypsodamasis, o aš juokiausi, nes nesupratau, kam to reikia??? Bet seksas buvo tikrai neblogas. Jausmas toks, tarsi jam jau senai norėjosi išlieti šią ilgai užsistovėjusią seksualinę frustraciją.
Pasakojo, kad neseniai išsiskyrė su savo partenre. Paskui pradėjo sakyti, kad vis dar ją myli ir mylės visada. „O Dieve, tik nereikia to dabar, please“, – dūmojau.
Atsimenu, kaip nusivedžiau jį į draugo koncertą. Norėjosi draugą palaikyti, tad šūkaliojau iš visų jėgų, kad tik jis pasijustų matomas. (Lietuviškos publikos kartais būna labai medinės su kylančiais atlikėjais, tad stengiuos palaikyti, kai tik galiu.) Kviečiau ir jį šokti, bet jis pradėjo kažką pasakoti, kaip mokėsi šokių, rodyt specifinius žingsnelius, užuot tai daręs. O Jezus, tiesiog šok su manim! - pamaniau.
Mus skyrė tai, kad aš leisdavau sau daryti, ką noriu, net jeigu jam ir tai atrodyavo absurdiška, o jis viską turėdavo apmąstyti, pasakyti kokią protingą frazę, negu, kad tai padarytų. Gal jau tada ir pajutau, kad mes ne iki galo match’as.
Vieną kartą pakviečiau nuvažiuoti su manimi maudytis – gal vandenyje jis atsipalaiduos? Bet ir vandenyje jį kaustė įtampa.
Ilgai netrukus jis pradėjo skųstis, kad jo projektas nebuvo atrinktas į kažkokią parodą. Guodžiau jį ir skatinau nepasiduoti, bet jis rodos, to negirdėjo. Kartu mane erzino, kad pritraukiu vyrus, linkusius į skųstis.
Man patiko, kaip jis skaitė savo tekstus, jo stotas. Bet kai tai pasakydavau, jis skubėdavo mane nuneigt ir save nuvertinti. Nekenčiu, kai žmonės taip daro.
Galiausiai, lankydamasi pas jį, supratau, kad jam tuo metu bereikėjo manęs tik dėl sekso. Vieną naktį nakvojant pas jį, sapnavau, kad jis stovi ant liepto ir nedrįsta šokti į vandenį. Nors jis atrodė stiprus ir narsus vyras, sapne išsigando kaip mažas berniukas.
Mane erzino jo baimė atsiduoti jausmams. Ko gero, ir pati jos turėjau. Todėl kai jis atėjo pas mane išsiskirti, jaučiausi taip, lyg mes net nebuvome susiėję – išvengėme perdidelės dramos.
Po kelių mėnesių pamačiau jo buvusią partnerę. Ką tik pabėgiojusi ji gėrė smoothie ir valgė cinamoninę bandelę. Jos žydros akys buvo tokios didelės, kad rodos, bet kada prasprūs ašaromis. Žinojau, kaip ji atrodo – buvau jau stalk’inusi Facebook’e. Nežinau kodėl, bet visada save lyginu su bernų ex’ėm. Visiškas savisabotažas.
Jos akyse mačiau netektį. Jis nenorėjo vaikų, o ji troško šeimos. Man rodos, minėjo, kad dėl to jie ir išsiskyrė. Tai irgi buvo priežastis, kodėl mano paskutinieji santykiai iširo. Keistai taip gaunasi, kad norisi tarsi rimto vyro, bet dažnai pasąmoningai pasirenkam tokius, kurie toli gražu dar tokiam manomam rimtumui nenusiteikę ir visaip bandom juos pakeisti. Tai ar pačios esam tam nusiteikusios? Kalbu bent jau iš savo experience.
Paskutinį kartą jį pamačiau praeitais metais prieš Balį. Vėl susimatch’inome Tindery. Galvojau - bent jau žinosiu, ką gausiu. Besėdint mano kambaryje, man vėl trūko kantrybė ir iniciavau bučinius. Viskas greit eskalavo į ne tokį įspūdingą seksą. O gal manyje vis dar ruseno mano ex prisiminimas, o šis susitikimas jo nenuplovė kaip tikėjausi.
Kartu jaučiam jam kažkokį tai pyktį, kad maždaug - ko čia vėl priskreto, jeigu tą syk jam neįtikau? O galbūt ant savęs, kad ką aš čia dabar su juo veikiu? Kai turėčiau užsiimti išsilaižymu savo žaizdų.
Jo paskutinė dovana man – suskilusi tabletėlė nuo skrydžio baimės. Taip jos ir nepanaudojau.
Važiuoju autobusu namo, šalia sėdi ponia su katinu. Vos tik jis baubteli – ponia griebia jo marmeladinę galvutę ir ima bučiuoti: mua, mua, mua!
„Prašau tavęs, nebeverk, mielasai…“
Ir staiga pagalvoju: o gal ir aš vieną dieną tapsiu tokia ponia? Bet, o kas čia tokio, jeigu ir tapsiu?
Žinau, kad esu pakankamai užsispyrusi ir trokštanti autonomijos, kad galėčiau ja tapti. Ar tai reikštų, kad mano gyvenimas bus pasigailėtinas ir skurdus? Nemanau. Čia jau būtų mano arba šiuo atveju, tos ponios reikalas nuspręsti kaip yra. Gal dar ilgai teks mokytis meilės meno, o gal tik save taip programuoju. Ko gero pastarasis variantas.
Tačiau viena tikrai aišku – gera būti laisvai ir nesulįsti į tuos appsus. Man jų nebereikia. Aš pamilau savo gyvenimo kūrybą. Žinau, kad tuo metu, kai tų programėlių griebiausi, man reikėjo ne žmogaus – o ko nors, kas geistų manęs kokia dabar esu (nes ko gero pati save kvestionavau ar viskas su manim ok).
Viskas mano gyvenime kėlė daug nesaugumo, per daug klausimų, tad tuo metu geriausia išeitis buvo tą žvilgsnį nukreipti į kitą. Ne save.
Dabar, kai esu vėl laisva, suprantu: kai ieškai prasiblaškymo, lengva susirasti žmogų, projektuoti į jį savo problemas, o kai jis nepateisina lūkesčių – juo atsikratyti, taip susikuriant iliuziją, kad kažką keiti į gerą savo gyvenime…
Esu jam dėkinga už tuometinį taip reikalingą prasiblaškymą. Už keliones ir pokalbius. Bučinius, seksą ir netikėtus kebabus. Visgi yra kuo pasidžiaugti.
Tik kad meilei reikia pažeidžiamumo. Mūsų atveju jo buvo mažai. Kam rizikuoti ir apsinuoginti, kai app’sas visada gali pasiūlyti ką nors geriau?
O kaip jūs jaučiatės dėl pažinčių programėlių? Ar jums kada nors teko pasijusti, kad gyvenimas tampa prasmingesnis, kai nustojate ieškoti žmogaus ir pamilstate save? Kaip tai keitė jūsų santykius su kitais? Raštelkite komentaruose👇✨
